Šunys yra tie gyvūnai, kurie turi du likimus… Vienas yra gyventi kartu su žmonių šeima namuose, o kitas – gyventi prie žmonių namų, t. y., būdoje. Savaime aišku, pasisekė tiems, kurie vedžiojami pavadėliais, o ne tupi prisegti lenciūgu prie būdos.petnesos sunims Pavadėliai šunims yra pakankamai tvirti. Galima juos nesunkiai prisitaikyti pagal šuns ūgį bei svorį. Būtent šie du kriterijai padeda išsirinkti pavadėlius. Pavadėliai šunims būna siauresni arba platesnis, reguliuojamų dydžių arba stabilaus vieno dydžio. Jie gali būti odiniai arba medžiaginiai. Be abejonės, pavadėliai šunims gaminami ir skirtingų spalvų, tad net galima pasirinkti pavadėlį, išduodantį vedžiojamo šuns lytį. Aiškiai matyti, kurie pavadėliai skirti kalaitėms, o kurie – patinėliams. Tai matyti iš dizaino, iš spalvų, iš aksesuarų, esančių ant pavadėlių. Kaip matote, pasirinkimas yra itin platus ir kiekvienas gali atrasti savo šuniui kokį nors pavadėlį. Žmonių skonis renkantis pavadėlį tikrai skirtingas, tačiau tai nėra blogai, kai pavadėliai šunims turi didelę pasiūlą. Net įnoringiausias šuns šeimininkas ras pavadėlį savo šuniui.

Kitas aspektas, kurį verta aptarti yra tas, kad pavadėliai yra dviejų rūšių: reguliuojamo ilgio arba paprasti, nesikeičiančio ilgio. Manoma, kad reguliuojamo ilgio pavadėliai šunims yra kiek silpnesni, todėl jie rekomenduojami tik tikrai klusniems šunims arba ne itin didelio ūgio šunims. Aukštaūgiai keturkojai, kurių masė didelė, verčiau tebūna vedžiojami pačiais tvirčiausiais pavadėliais. Taip bus garantuotas saugumas ir šunims, ir žmonėms, ir katėms, kurios gali netyčia pasirodyti šuns kelyje. Kad ir kaip juokinga tai būtų, bet šunų ir kačių nepaaiškinamas „karas“ vis dar egzistuoja. Dėl to žmonės vis dar vartoja ir pasakymą: „pjaunasi it šuo su kate“, kuris reiškia, kad kokie nors du asmenys smarkiai barasi. Kažkodėl taip jau yra, kad žmogus visada ieškojo su kuo save palyginti ir dažniausiai atitikmenis rasdavo gamtoje, su gyvūnais: „čiulba kaip lakštingala“, „drąsus kaip liūtas“, „užsispyręs kaip asilas“ ir pan.

Grįžtant prie šunų, tai ne visi blogai gyvena ir gyvendami būdoje ar voljere. Jei šuns šeimininkas ne koks senolis, kuris jau sunkiai paeina, tai didelė tikimybė, kad tas šuo tinkamai šeriamas ir netgi kartą per dieną vedžiojamas, kad užtektinai išsilakstytų. Geras šuns šeimininkas šuns nelaiko sąstingyje ir nuveža jį kur į paūpį ar į laukus pabėgioti, kur nėra kitų žmonių. Žaidžiama su šuniu kamuoliu, pamėtomas pagalys, užsiimama visa veikla, kurios sulaukia ir šuo, gyvenantis ne būdoje, o namuose. Šiaip ar taip, ar tai būtų būda, ar namas, vis tiek tai gyvenimas tarp keturių sienų. O šalčio bijo tikrai ne visi šunys. Yra tam tikros veislės, kurios šaltį netgi mėgsta. O apskritai, tai yra labai gerai, kai būdoje gyvenantis šuo yra supažindinamas su pavadėliu. Toks šuo yra ramesnis, gal ne šiek tiek labiau socializuotas, moka geriau bendrauti su žmogumi, nes žmogus jam skiria pakankamai dėmesio, kai su juo pavažiuoja į nuošalesnę vietą. Tokioja vietoje pavadėliai šunims nusegami, kaip jau minėjome, dėl galimybės šuniui išsilakstyti. Taip šuo, kuris gyvena būdoje ar voljere nesijaučia taip, lyg gyventų kalėjime, nes žino, kad kiekvieną dieną ateina momentas, kai jis gauna laisvės, kai gali draugauti su šeimininku. Toks šuo jaučia, kad rūpi šeimininkui ir jo namus saugo dar akyliau, nes šeimininką gerbia.

 

Pavadėliai šunims, kurie gyvena ne būdoje

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *