Negalima išskirti tik vyrų, arba tik moterų, kad viena ar kita lytis yra nusiteikusi prieš vedybas. Tuoktis nenorima dėl įvairių priežasčių. Moteris, turėjusi trumpą ir ne itin laimingą santuoką bei bjaurias skyrybas vargu ar ryšis antrą kartą tekėti, jei ji nėra pakankamai drąsi. Tokią moterį gali tenkinti ir gyvenimas kartu su vyru turint gyvenimo draugės statusą. Sodybos vestuvėms jai nebus aktualios, nes be santuokos ji jausis vestuvessaugesnė, galėdama susiklosčius nepalankiai situacijai išeiti pati arba pareikalauti, kad išeitų vyras, su kuriuo ji gyveno, jei gyvenamoji vieta priklauso tik jai. Visuomenė jau nebera tokia griežta toms poroms, kurios gyvena kartu be santuokos liudijimo, nes atėjo tokie laikai, kai ne visi gali sau leisti vestuves dėl finansinių priežasčių. Tikrai ne visais atvejai, kai du žmonės gyvena nesusituokę galioja tas principas „pagyvensim metus kartu, pažiūrėsim, ar kas nor išeis“. Yra porų, kurios gyvena kartu ne dėl kažkokio santykių išbandymo, o dėl to, kad nori būti kartu. O  santykių išbandymas laukia lygiai toks pat santuokoje, koks ir gyvenant kartu be santuokos. Skirtumas tik tas gal, kad santuokoje žmonės labiau jaučia įsipareigojimą stengtis vienam dėl kito, motyvacija jų didesnė. Manome, kad moteriai rūpi turėti žmonos statusą, nes taip ji jaučiasi labiau gerbiama, jaučia, kad ji turi sukūrusi šeimą, o ne yra tik draugė. Moterys nori stabilumo ir tai duoda ne sodybos vestuvėms, nors moterys dažniausiai ir nori gražios puotos. Jos nori santuokos, nes santuokoje jaučiasi saugesnės (jei prieš tai neturėjo nelaimingos santuokos). Taip jau yra, kad neigiama patirtis sugadina tą svajonę tekėti tik vieną kartą. Nelaiminga santuoka atbaido nuo antros santuokos, nes baisu, kad scenarijus gali pasikartoti, o ir tikėjimas tikra meile būna susilpnėjęs. Susirandamas draugas tik tam, kad nesikankinti dėl vienatvės, kad būtų kažkas, kas apkabins ir supras, kai bus sunku. Gal tam tikra prasme iš tiesų nukentėjusiai moteriai tampa labiau reikalingas draugas, kuris visada šalia, o nebe vyras, nes vyras nuvylė.

O kas atbaido vyrus nuo piršimosi mylimai moteriai arba nuo sodybos vestuvėms paieškos? Vyrai yra praktiški ir ne visada nori išleisti daug pinigų vienkartinei šventei. Išgirdę, kad sodybos vestuvėms salės nuoma gali siekti ir 2000 eurų, jie išsižioja, o atgavę amą, negalvodami pasako: „už tiek geras automobilis išeina“. Sodybos vestuvėms jiems atrodo pinigų metimas į balą, nors jie ir mielai atšvęstų, bet mintyse galvotų, kad galėjo už tą sumą įsigyti ką nors geresnio nei gražus prisiminimas ir dailios nuotraukos (žinoma, jei buvo rastas geras fotografas). Kaip elgtis moteriai, kuri gyvena su vyru, norinčiu nebent civilinės santuokos, o vestuvių šventės ne, jei ji pati šventės nori. Nelabai ką čia ir pakeisi, nes tokie praktiški vyrai paskolos tikrai neims tam, kad iškeltų vestuves, apmokėtų sodybos vestuvėms paslaugas ir kitas išlaidas. Lieka tik džiaugtis, kad vyras apskritai pasipiršo ir nori suteikti savo pavarde, būti šeima, arba ieškoti vyro, kuris nori šventės ne mažiau nei ji pati, nes kai yra abipusis noras, tai vienaip ar kitaip atsiranda ir keliai tam norui išpildyti. Situaciją galima spręsti įvairiai, o ar taupus vyras yra „skūpus“ vyras, tai čia dar labai ginčytina kaip ir tai, ar vestuvių šventė yra jaunavedžiams, ar jų svečiams.

 

Gyvenimas „susimetus“ ar sodybos vestuvėms…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *